Šeštadienį festivalio „Garsų potvynis“ programa klausytojus ir žiūrovus pakvietė į skirtingas, tačiau viena su kita susijusias patirtis. Lauke atidaryta radijo istorijai skirta instaliacija, viduje pristatyta skulptoriaus Luko Šiupšinsko paroda „Baltų mitai V2.0“, o elektroakustinėje programoje „Bangos“ radijo signalai, archyviniai įrašai ir elektronika susiliejo į gyvą garsinį pasakojimą. Festivalio renginiai skirtingomis formomis kalbėjo apie atmintį, laiką ir tai, kaip keičiasi kultūros ženklai. Čia praeitis nebuvo atkuriama kaip muziejinis eksponatas – ji buvo perkeliama į dabarties garsų, technologijų ir vaizdinių lauką.
Radijo bangos, kuriose niekada nebūna tylos
Elektroakustinėje programoje „Bangos“ kompozitoriai ir atlikėjai Domantas Pūras bei Ignas Šoliūnas radijo imtuvą pavertė lygiaverčiu muzikos instrumentu. Archyvinių radijo transliacijų fragmentai, tarpstotiniai dažniai, statika, triukšmai ir tolimų signalų nuotrupos susiliejo su gyvai kuriama elektronika. Šiame kūrinyje radijas tapo ne tik garso šaltiniu, bet ir tarpininku tarp skirtingų laikų. Lietuvos radijo archyvinė medžiaga susitiko su dabarties elektroniniais garsais, o atsitiktiniai eterio signalai tapo muzikos dalimi. „Bangų“ skambesys priklauso ne vien nuo atlikėjų sprendimų. Jį formuoja ir pati erdvė, ir konkrečiu metu eteryje esantys signalai. Todėl kiekvienas programos atlikimas gali būti kitoks – vienu metu išryškėja balsas, kituose sluoksniuose lieka tik statika, triukšmas ar sunkiai atpažįstamas signalas. Ši patirtis priminė, kad eteris niekada nėra visiškai tuščias. Net tada, kai atrodo, jog girdime tik triukšmą, jame slypi daugybė garsinių pėdsakų.
Šimtas radijo metų – nuo varpo iki eterio
Radijo istorijos tema šeštadienį atsiskleidė ir lauko instaliacijoje, kuri buvo atidaryta festivalio metu. Ji pasakoja apie maždaug šimtmetį trunkančią radijo istoriją ir jo reikšmę žmonių kasdienybei. Instaliacijoje radijas pristatomas ne tik kaip technologinis išradimas. Jis tampa savotišku garsinės atminties sluoksniu, kuriame susitinka balsai, muzika, pranešimai, signalai ir tyla. Prieš atsirandant radijui, informacija buvo glaudžiai susijusi su konkrečia vieta. Bažnyčios varpas, miestelio skelbimų lenta ar laikraščio kioskas buvo svarbios kasdienio gyvenimo ir informacijos sklaidos dalys. Radijo atsiradimas pakeitė šį santykį – garsas galėjo peržengti geografines ribas ir tuo pačiu metu pasiekti daugybę žmonių. Taip atsirado naujas garsinis pasaulis – nuo vietos ir konkretaus garso pereita prie eterio, kuriame signalai gali sklisti toli už savo atsiradimo vietos.
„Baltų mitai V2.0“ – senieji simboliai šiuolaikinėmis formomis
Dar vieną festivalio programos sluoksnį atvėrė skulptoriaus Luko Šiupšinsko paroda „Baltų mitai V2.0“. Joje senieji baltų mitologijos motyvai susitinka su skaitmeniniu modeliavimu, 3D spausdinimu ir šiuolaikine technologine kultūra. Paroda nėra bandymas tiesiog atkurti praeitį. Joje senieji simboliai perkeliami į kitą medžiagą ir kitą laiką, klausiant, kaip šiandien galėtų atrodyti tai, ką paveldėjome iš ankstesnių kartų. Kas nutinka, kai medžio kalto žymę pakeičia 3D spausdintuvo sluoksniai? Kaip šiandien galėtų atrodyti Perkūnas? Kaip keičiasi tradiciniai Kanapinio ir Lašininio įvaizdžiai, patekę į skaitmeninę erdvę? Šie klausimai parodoje tampa būdu kalbėti apie kultūrinės atminties tęstinumą. Forma gali keistis, technologijos – taip pat, tačiau simboliai ir pasakojimai gali būti perkeliami į naują kultūrinį kontekstą.
Paroda „Baltų mitai V2.0“ veiks iki spalio 19 d.
Tai, kas lieka fone, tampa svarbiausia. Šeštadienį „Garsų potvynio“ programoje susitiko trys skirtingos meno formos – radijo istorijos instaliacija, šiuolaikinė skulptūra ir elektroakustinė muzika. Vis dėlto jas siejo bendras dėmesys tam, kas išlieka, keičiasi ir grįžta naujomis formomis. Radijo signalai tapo muzikine medžiaga, archyviniai balsai – atminties ženklais, o baltų mitologijos simboliai – pagrindu naujoms vizualinėms interpretacijoms. Festivalio programa atkreipė dėmesį ir į tai, kas dažnai lieka antrame plane: triukšmą tarp radijo stočių, iš praeities atklystančius balsus, pamirštamus simbolius ir nuolat besikeičiančius kultūros ženklus. „Garsų potvynis“ šįkart priminė, kad praeitis nėra tik tai, kas jau įvyko. Ji gali būti išgirsta naujai, perkurta naujomis technologijomis ir pamatyta kitoje šviesoje.
Visi festivalio „Garsų potvynis“ renginiai yra nemokami. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno rajono savivaldybė.
