Ilgių išvakarėse, spalio 29 d., susitikome su tapytoju, Lietuvių etninės kultūros draugijos bei Etninės kultūros globos tarybos nariu Virginijumi Kašinsku pasikalbėti apie ritualinius lietuvių laidotuvių papročius.
Pati tema, lektoriaus žodžiais tariant, rimta, ne pramoginė. Nuo seno lietuviai į mirtį žiūrėjo labai rimtai, jai ruošdavosi iš anksto – siūdindavosi įkapes, ypač moterys, pasirūpindavo karstu, puikiai žinojo, kur brėžiamos ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, laikėsi visų apsaugos ritualų, kurie padėtų gyviems ramiai gyventi gyvųjų pasaulyje, o mirusiems – mirusiųjų.
Vienų papročių buvo laikomasi ikikrikščioniškoje kultūroje, kiti atsirado jau įsigalėjus krikščionybei. Senose kaimų ir miestelių kapinėse vis dar galima rasti paminklų, kuriose persipynusios abejos tradicijos – kartu galima pamatyti iškaltą tautinių juostų raštą ir kryžių. Kuo arčiau didmiesčių, tuo tradicijos lieka mažiau.
Kintant pasauliui, greitėjant gyvenimo tempui daug ko atsisakome, prarandame, nes nebeturime tam laiko ar nebesuprantame ritualų prasmės. Artėjant Vėlinėms tęskime tas tradicijas, kurios dar gyvos – stabtelėkime, atsikvėpkime, prisiminkime ir pagerbkime išėjusiuosius, susitikime prie vaišių stalo su artimaisiais, išgirskime vyresniųjų pasakojimus, perduokime juos vaikams.
